Kiekvienas, kas lankėsi Turkijos turguje, žino šį vaizdą: spalvingi prieskonių kalnai, dėžutės su lokumu, „sultono“ arbatos rinkiniai ir pardavėjai, kviečiantys paragauti. Turistai dažniausiai išeina su lokumu ir dekoratyvine arbata. O vietiniai praeina pro šiuos prekystalius ir sustoja visai kitur. Štai ką jie iš tikrųjų perka – ir ką verta parsivežti namo.
1. Malatijos abrikosai
Turkija – didžiausia džiovintų abrikosų gamintoja pasaulyje, o Malatijos regionas rytinėje šalies dalyje garsus kaip abrikosų sostinė. Vietiniai abrikosai džiovinami saulėje ir būna dviejų rūšių: šviesiai oranžiniai, apdoroti siera, kad išlaikytų spalvą, ir tamsiai rudi, natūraliai džiovinti be jokių priedų.
Turkai dažnai renkasi būtent tamsiuosius – jie mažiau patrauklūs išvaizda, tačiau saldesni, intensyvesnio skonio ir be sieros. Lietuvos parduotuvėse tokius rasti sunku, o turguje jie kainuoja gerokai pigiau.
2. Antepo pistacijos
Gaziantepo miestas pietryčių Turkijoje garsėja pistacijomis, kurios turi saugomos kilmės statusą. Jos mažesnės nei įprastos parduotuvių pistacijos, bet ryškiai žalios ir aromatingesnės. Būtent jos naudojamos garsiajam turkiškam baklavos desertui.
Turguje pistacijų galima rasti su lukštais, be jų, skrudintų su druska ar žalių. Turkai jas perka ne tik užkandžiui, bet ir kepiniams bei desertams. Svarbu žinoti, kad kaina labai skiriasi priklausomai nuo kokybės, todėl verta paragauti prieš perkant.
3. Pul biber – turkiški paprikos dribsniai
Tai prieskonis, be kurio neapsieina turkiška virtuvė. Pul biber – stambiai malti, šiek tiek riebūs raudonosios paprikos dribsniai su švelniu aštrumu ir vaisingu skoniu. Jais barstomi kiaušiniai, sriubos, mėsa, salotos, net jogurtas.
Yra kelios rūšys. Maraš paprika – ryškiai raudona ir vidutiniškai aštri. Urfos paprika, vadinama isot, – beveik juoda, rūkyta, su šokolado ir džiovintų vaisių natomis. Abi verta išbandyti.
4. Sumakas
Sumakas – tamsiai raudonas, rūgštokas prieskonis, gaminamas iš džiovintų sumako uogų. Jo skonis primena citriną, todėl turkai juo gardina salotas, svogūnus prie kebabų ir keptą mėsą. Svogūnų salotos su sumaku ir petražolėmis – klasikinis turkiškų restoranų garnyras.
Turguje sumakas parduodamas birus, ir jo kokybė dažnai geresnė nei Europos parduotuvėse. Geras sumakas turi būti sodriai raudonas, ne rudas, ir aiškiai rūgštaus kvapo.
5. Pekmezas – vynuogių sirupas
Pekmez – tirštas tamsus sirupas, gaminamas verdant vynuogių, rečiau – figų ar šilkmedžio uogų sultis. Turkai jį naudoja kaip natūralų saldiklį: valgo pusryčiams su tahinu ant duonos, deda į desertus ar marinatus.
Tahinas su pekmezu – vienas tradiciškiausių turkiškų pusryčių derinių. Užtenka sumaišyti abu, ir gaunate saldų, riešutinį užtepą. Daugelis turistų jo net nepastebi, nors jis yra beveik kiekviename turguje.
6. Rizės arbata
Turkija – viena daugiausia arbatos geriančių šalių pasaulyje, o didžioji jos dalis auginama Juodosios jūros pakrantėje, aplink Rizės miestą. Turkai kasdien geria stiprią juodą arbatą mažose tulpės formos stiklinėse.
Turistams turguose dažnai siūlomos spalvingos „obuolių“ ar „granatų“ arbatos. Tačiau jos dažniausiai būna aromatizuoti granuliuoti gėrimai su cukrumi, kurių vietiniai negeria. Jei norite tikros turkiškos arbatos, ieškokite paprastos juodos Rizės arbatos pakuočių.
Kaip pirkti turguje ir nepermokėti
Paragaukite prieš pirkdami. Pardavėjai Turkijos turguose dažnai patys siūlo paragauti. Tai įprasta praktika, ir ja verta pasinaudoti.
Derėkitės, bet mandagiai. Derybos turguose įprastos, ypač perkant daugiau. Tačiau maisto produktų kainos dažnai būna fiksuotos ir nurodytos prie prekės.
Ieškokite turgų, kuriuose perka vietiniai. Didieji turistiniai turgūs, tokie kaip Stambulo Didysis turgus ar Egipto turgus, yra įspūdingi, tačiau kainos ten aukštesnės. Savaitiniai miestų turgūs, vadinami pazar, skirti vietiniams, todėl kainos ten mažesnės.
Atsargiai su prieskonių mišiniais. Ryškūs prieskonių kalnai su užrašais „turkiškas mišinys“ ar „sultono prieskoniai“ dažnai skirti turistams. Geriau pirkti paprastus prieskonius atskirai.
O lokumas?
Nereikėtų manyti, kad lokumas – tik turistų prekė. Turkai jį taip pat mėgsta, ypač su arbata ar kava. Tačiau jie perka kitokį lokumą nei tas, kuris parduodamas ryškiose dovanų dėžutėse. Vietiniai renkasi paprastus, šviežius gabalėlius su pistacijomis, lazdyno riešutais ar rožių vandeniu iš senų saldumynų parduotuvių, kuriose lokumas gaminamas vietoje.
Geras lokumas turi būti minkštas, elastingas ir ne per saldus. Jei jis kietas ar lipnus kaip guma, tikėtina, kad jis gamintas pramoniniu būdu arba ilgai laikytas. Šviežias lokumas išsilaiko kelias savaites, todėl jį galima parsivežti, tik ne kelis mėnesius laikyti spintelėje.
Kaip parsivežti
Džiovinti vaisiai, riešutai ir prieskoniai be problemų gali būti vežami lagamine. Geriausia paprašyti, kad pardavėjas supakuotų juos vakuuminėse pakuotėse – daugelis turgaus prekeivių tai daro. Tada jie išlieka švieži ilgiau ir nekvepia visas lagaminas.
Pekmezą ir kitus skysčius reikia dėti į registruojamą bagažą ir gerai apsaugoti, nes stikliniai indai gali sudužti.
Kitą kartą, kai Turkijos turguje pardavėjas pasiūlys lokumo dėžutę su kaspinu, galite ją nusipirkti. Bet pažvelkite ir į tuos prekystalius, prie kurių stovi vietinės šeimininkės su pintinėmis. Būtent ten slypi tikrieji turkiškos virtuvės skoniai.
