Dar rugsėjo 23-iąją ji stovėjo virš Ramiojo vandenyno. Rugsėjo 27-ąją jos nebebuvo. Hōlei jūros arka – 27 metrų aukščio lavos vartai pietinėje Didžiosios salos pakrantėje, kuriuos per metus fotografavo šimtai tūkstančių turistų, – sugriuvo į jūrą, pranešė JAV nacionalinių parkų tarnyba (NPS).
Kas tai buvo
Arka stovėjo Havajų ugnikalnių nacionaliniame parke, pačiame Chain of Craters kelio gale – ten, kur asfaltą prieš dešimtmečius užliejo lava ir kelias tiesiog baigiasi. Ji susiformavo prieš maždaug 550 metų: senovinis lavos srautas pasiekė skardžio kraštą, o bangos per šimtmečius išgraužė jame skliautą.
Dėl savo vietos – kelio pabaigoje, prie pat vandenyno, su ugnikalnio fonu – arka tapo vienu populiariausių parko sustojimų. Į apžvalgos aikštelę užsukdavo beveik kiekvienas, kuris važiavo tuo keliu.
Kodėl ji sugriuvo
Tiksli griūties diena nežinoma. Tarp rugsėjo 23 ir 27 dienos parkas buvo uždarytas dėl tropinės audros „Nolo”, todėl manoma, kad arką nugriovė būtent audros bangos. Tačiau parko darbuotojams tai nebuvo staigmena.
Uolos aplink arką metų metus rodė nestabilumo požymių. 2018-aisiais, per Kīlauea ugnikalnio išsiveržimą, žemės drebėjimai sukėlė naujų įtrūkimų. 2020-ųjų sausį parkas uždarė senąją apžvalgos aikštelę ir įrengė naują saugesniu atstumu. Tų pačių metų vasarą tropinės audros bangos nuskėlė dalį arkos pagrindo.
Pagrindinė priežastis – geologų vadinama diferencinė erozija. Minkštesni uolienos sluoksniai nusidėvi greičiau, kietesni laikosi ilgiau. Tas pats procesas, kuris kadaise suformavo arką, galiausiai ją ir sunaikino. Dar 2021 metais NPS perspėjo, kad arka anksčiau ar vėliau subyrės į jūrą, o jos vietoje laikui bėgant gali susiformuoti nauji dariniai – pakrantė nuolat keičiasi.
„Šis darinys gražus, bet laikinas, jo gyvavimo laikas ribotas”, – tokiais žodžiais parko tarnyba jį apibūdino dar prieš griūtį.
Įspėjimas turistams
Po įvykio parkas paragino lankytojus nesiartinti prie nestabilių skardžių kraštų. Pavojus – staigus uolos nuslinkimas ir kritimas į vandenyną, kuris gresia ne tik patiems lankytojams, bet ir gelbėtojams. Naujoji apžvalgos aikštelė išlieka atvira, tik dabar iš jos matosi ne arka, o jos buvusio pagrindo likučiai.
Ką dar galima pamatyti Chain of Craters kelyje
Arkos nebelikus, pats kelias išlieka vienu įspūdingiausių Havajuose. Tai 30 kilometrų nusileidimas nuo Kīlauea kalderos iki jūros per lavos laukus, kurių amžius – nuo kelių dešimtmečių iki kelių šimtų metų. Pakeliui – Mauna Ulu krateris, petroglifų laukas Puʻuloa su tūkstančiais į lavą iškaltų piešinių ir vietos, kur asfaltą kerta sustingę 1970-ųjų ir 1980-ųjų lavos srautai.
Kelio pabaigoje, ten, kur stovėjo arka, pakrantė tebėra verta sustojimo: juodos lavos uolos, bangos, tvyrojantis rūkas ir jausmas, kad stovi ant jauniausios žemės planetoje. Parko darbuotojai sako, kad per artimiausius dešimtmečius čia gali susiformuoti nauja arka – procesas tas pats, tik dabar jis prasideda iš naujo.
Įėjimas į parką – 30 dolerių automobiliui, galioja savaitę. Svarbu žinoti, kad Didžiojoje saloje nėra viešojo transporto į parką, o nuo Konos kurortų čia dvi su puse valandos kelio. Verta nakvoti Volcano miestelyje prie pat įėjimo ir į pakrantę leistis anksti ryte, kol nesusiformavo rūkas, arba vakare, kai Kīlauea kalderos švytėjimas matomas iš apžvalgos aikštelių. Tai yra priežastis, dėl kurios turistai važiuoja čia, o ne dėl vienos arkos – kad ir kaip gražiai ji atrodė nuotraukose.
Keliautojams iš Lietuvos Havajai – tolima kryptis, bet Didžioji sala verta atskiro planavimo: čia ne tik ugnikalnių parkas, bet ir Mauna Kea observatorijos 4200 metrų aukštyje, juodo ir žalio smėlio paplūdimiai pietuose, kavos plantacijos Konos šlaituose ir vėžlių kolonijos pakrantėje. Skrydis iš Europos – su dviem persėdimais ir trunka apie dvidešimt valandų, todėl į salą verta skirti bent savaitę. Hōlei arkos ten nebepamatysite, bet lava, iš kurios ji buvo, tebeteka: Kīlauea išsiveržimai per pastaruosius metus kartojasi, ir naktinis kalderos švytėjimas yra tai, dėl ko žmonės čia grįžta.
Ir dar viena pamoka fotografams: NPS archyve liko arkos nuotraukos nuo 2010-ųjų iki paskutinės, darytos rugsėjo 30-ąją – jau be skliauto. Palyginus jas matyti, kaip per penkiolika metų storėjo įtrūkimai ir siaurėjo pagrindas. Niekas negalėjo pasakyti datos, bet visi matė kryptį.
Kodėl tai svarbu ne tik Havajams
Hōlei arka – ne pirmas ir ne paskutinis toks atvejis. 2016-aisiais Maltoje sugriuvo garsieji „Azure Window” vartai Gozo saloje. 2017-aisiais Australijoje subyrėjo viena iš „Dvylikos apaštalų” uolų. Tokių darinių amžius matuojamas šimtmečiais, bet jų pabaiga visada staigi: viena audra, vienas drebėjimas, ir vaizdas iš atvirukų lieka tik nuotraukose.
Keliautojams iš to išplaukia paprasta išvada: jei sąraše yra natūrali arka, uolos vartai ar pakrantės stulpas, kurį norite pamatyti, nebūtinai tai bus įmanoma po penkerių metų. Ir antra – ženklai „nesiartinti prie krašto” tokiose vietose kabo ne iš biurokratijos.
Geologams gi liko tai, ko jie ir laukė: pamatyti, kas susiformuos toliau. Lavos pakrantė Havajuose – viena greičiausiai kintančių planetoje, ir naujos arkos čia gimsta taip pat, kaip ir miršta.
Nuotrauka: Robert Linsdell from St. Andrews, Canada, CC BY 2.0, Wikimedia Commons
_(22408386245).jpg){kind=link}
