Santa Cruz del Islote – tankiausiai apgyvendinta sala pasaulyje, esanti Kolumbijos San Bernardo salyne. Daugiau kaip 1 200 gyventojų užima vos 0,012 kvadratinio kilometro plotą, todėl čia susidaro ekstremalios žmonių spūsties sąlygos. Bendruomenė susiduria su rimtomis infrastruktūros problemomis: kas tris savaites iš žemyno gabenamas ribotas kiekis gėlo vandens, minimalus elektros energijos kiekis ir elementarus atliekų tvarkymas. Nepaisant šių sunkumų, gyventojai palaiko tvirtus socialinius ryšius ir pragyvena daugiausia iš žvejybos. Šie unikalūs prisitaikymo būdai atskleidžia nepaprastą žmonių atsparumą neįprastomis aplinkybėmis.
Santa Cruz Del Islote geografinė padėtis
Įsikūręs Karibų jūroje, Santa Cruz del Islote yra maždaug už 40 km į šiaurės vakarus nuo Kartagenos (Kolumbija). Ši mažytė sala priklauso San Bernardo salynui– dešimčiai salų, garsėjančių koralų dariniais ir jūros biologine įvairove.
Santa Cruz del Islote užima vos 0,012 kvadratinio kilometro (apie 2,4 hektaro) ir yra mažesnė nei dvi futbolo aikštės viena šalia kitos. Dėl atogrąžų vandenyse esančios vietos čia ištisus metus vyrauja šilti orai, tačiau čia taip pat kyla Karibų jūros audros.
Kadangi sala yra netoli žemyninės Kolumbijos, į ją galima patekti tik mažomis valtimis, kurios yra vienintelis susisiekimo su išoriniu pasauliu būdas.
Istorinė salos raida ir apgyvendinimas
Santa Cruz del Islote sala pradėta apgyvendinti XIX a., kai žvejai iš žemyno pirmą kartą panaudojo salą kaip laikiną prieglobstį žvejybos ekspedicijų metu.
Laikui bėgant šie laikini lankytojai įkūrė nuolatines gyvenamąsias vietas ir palaipsniui koralų atodangą pavertė bendruomene.
Iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio kelios šeimos apsigyveno saloje ir išplėtė jos teritoriją melioruojant žemę.
Naudodami koralus, akmenis ir kriaukles, gyventojai išplėtė salos ribas, kad joje galėtų gyventi daugiau žmonių.
Nesant valdžios apribojimų, gyvenvietė plėtėsi organiškai, skatinama šeimyninių ryšių, o ne oficialaus planavimo.
Šis neribotos plėtros modelis prisidėjo prie itin didelio salos gyventojų tankumo, kuris dabar viršija 12 000 žmonių viename kvadratiniame kilometre.
Kasdienis gyvenimas tankiausiai apgyvendintoje pasaulio bendruomenėje
Nepaisant to, kad Santa Cruz del Islote užima vos 0,012 kvadratinio kilometro plotą, čia gyvena gyvybinga bendruomenė, kurios kasdienė veikla nepaprastai efektyvi.
Gyventojai išradingai optimizuoja erdvę – namai atlieka kelias funkcijas, o siauri takai tampa bendromis erdvėmis.
Vieninteliame betoniniame kieme, kuris yra vienintelė poilsio erdvė saloje, vaikai žaidžia pamainomis. Kasdien laivu iš žemyno atplaukia vanduo, kuris kruopščiai paskirstomas šeimoms.
Dauguma gyventojų pragyvena iš žvejybos, išplaukia auštant ir grįžta po pietų. Kiti dirba turizmo srityje netoliese esančiose salose.
Nesant policijos, tvarką palaiko bendruomenės vykdomos taisyklės. Nepaisant perpildytų sąlygų, salos gyventojai praneša apie stiprius socialinius ryšius ir stebėtinai žemą nusikalstamumo lygį.
Infrastruktūros iššūkiai ir išteklių valdymas
Infrastruktūros iššūkiai ir išteklių valdymas
Santa Cruz del Islote neturi beveik jokių gamtinių išteklių, todėl susiduria su rimtomis infrastruktūros problemomis, kurioms spręsti reikia sudėtingų valdymo sistemų, kad būtų išlaikytas tankus gyventojų skaičius.
Gėlas vanduo turi būti gabenamas iš žemyno Kolumbijos karinio jūrų laivyno laivais, kurie atplaukia tik kartą per tris savaites.
Elektra generatoriais tiekiama tik kelias valandas per dieną.
Atliekų tvarkymas išlieka elementarus – šiukšlės surenkamos netoliese esančiose negyvenamose salose.
Bendruomenė sukūrė išradingus erdvinius sprendimus: siaurus takus tarp namų, kurie tarnauja keliems tikslams: susisiekimo keliams, socialinėms erdvėms ir kartais turgavietėms.
Nepaisant apribojimų, gyventojai sukūrė veiksmingus dalijimosi ištekliais protokolus, kurie leidžia maksimaliai išnaudoti kiekvieną turimą kvadratinį metrą.
Ekonominė veikla ir pragyvenimo šaltinis Santa Cruz Del Islote
Daugumos Santa Cruz del Islote gyventojų pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra žvejyba – maždaug 90 % darbingų suaugusiųjų užsiima šia tradicine veikla.
Vyrai paprastai išplaukia į netoliese esančius vandenis ir grįžta su laimikiu, kurį šeimos suvartoja ir parduoda kaimyninėms saloms, ypač Mukurai.
Antriniai pajamų šaltiniai yra turizmo paslaugos, kai kurie gyventojai dirba gretimų salų viešbučiuose.
Saloje veikia kelios nedidelės parduotuvės, o kiti gyventojai uždarbiauti važiuoja į žemyninę Kolumbijos dalį.
Moterys dažnai tvarko namų ūkius ir dalyvauja smulkiojoje prekyboje.
Nepaisant ribotos ekonominės įvairovės, bendruomenė, vykdydama šias tarpusavyje susijusias veiklas, išlaiko savarankišką mikroekonomiką.
Bendruomenės organizacija ir socialinė dinamika
Santa Krus del Islote bendruomenės struktūra atspindi jos ypatingą tankumą ir izoliuotumą. Gyventojai sukūrė glaudžiai susietą socialinę struktūrą, kurioje vyrauja bendruomeninis sprendimų priėmimas per vietos tarybą, sprendžiančią ginčus ir koordinuojančią svarbiausių paslaugų teikimą.
Nepaisant ribotos erdvės, gyventojai puoselėja gyvybingas kultūrines tradicijas per bendruomenės šventes ir religines apeigas, kurios stiprina socialinius ryšius. Šeimos dalijasi ištekliais ir pareigomis, kurdamos tarpusavyje priklausomą ekosistemą, kurioje privatumas minimalus, bet solidarumas klesti.
Policijos nebuvimas nesukėlė teisėtvarkos – socialinė tvarka palaikoma per bendruomenės atskaitomybę ir bendras vertybes, kurios susiformavo per kartų kartas glaudžiai sugyvenant.
Ateities perspektyvos ir tvarumo problemos
Ateities perspektyvos ir tvarumo problemos
Kaip ilgai Santa Cruz del Islote gali išlaikyti augantį gyventojų skaičių tokiose ribotose ribose? Ekspertai reiškia didelį susirūpinimą dėl salos gyvybingumo ateityje. Kylantis jūros lygis grasina sumažinti jau ir taip ribotą sausumos plotą, o didėjant gyventojų skaičiui didėja atliekų tvarkymo problemos.
Vandens trūkumas tebėra nuolatinė problema. Naujausios vyriausybės iniciatyvos apima galimus perkėlimo planus, tvarią žvejybą ir geresnę atliekų infrastruktūrą.
Tačiau gyventojai priešinasi palikti savo protėvių namus, nepaisant didėjančio aplinkosauginio spaudimo. Nuo to, ar ši unikali bendruomenė sugebės prisitaikyti, ar palaipsnė migracija į žemyninę Kolumbijos dalį taps neišvengiama, priklausys, ar pavyks išlaikyti subtilią pusiausvyrą tarp kultūros paveldo išsaugojimo ir ekologinių realijų.
