Apie jas rašyta vadovėliuose, rodyta filmuose, net spausdinta ant dovanų maišelių. Jos žinomos visiems, bet retas susimąsto, kaip atrodo tas tikrasis pirmasis momentas – kai nebekalbama apie piramides, o tiesiog stovima jų papėdėje. Su prakaitu ant kaktos, saulės akinimu akyse ir lengvu netikrumu širdyje.
Pamatyti piramides – tai daugiau nei aplankyti istorinę vietą. Tai – tarsi susitikti su legenda, kuri gyveno tavo vaizduotėje nuo vaikystės. Ir kai tai įvyksta, pasikeičia ne tik supratimas apie laiką, bet ir apie save.
Kai pirmas žvilgsnis sustabdo kvėpavimą
Kelionė link Gizos plokštumos dažnai būna ne tokia romantiška, kaip ją įsivaizduoja pirmą kartą keliaujantys. Automobilių triukšmas, dulkių debesys ir prekeiviai šalia netikėtai primena, kad tai – ne sapnas, o realus gyvenimas. Tačiau visa tai dingsta akimirksniu, kai horizonte išnyra jos – Didžioji piramidė, Cheopso seserys, Sfinksas.
Stovint ten, tarp žmonių, kurie fotografuoja, šypsosi ar tiesiog tyli, kiekvienas patiria tą pačią pauzę. Tai akimirka, kai nebereikia žodžių. Kūnas tarsi suklūsta, mintys nustoja blaškytis. Atsiranda nepaaiškinamas jausmas – tarsi būtum mažas taškelis laike, kuris pagaliau susijungė su kažkuo daug senesniu, didesniu ir gilesniu nei bet kuri šiuolaikinė patirtis.
Piramidžių monumentalumas – ne tik dydyje
Nuotraukose jos atrodo tvarkingai, idealiai sudėtos. Gyvai jos kitokios – rupios, šiek tiek nelygios, su erdvėmis tarp blokų ir smėliu, kuris visur. Bet būtent tas netobulumas ir suteikia joms žmogiškumo. Suvoki, kad kažkas čia dirbo, prakaitavo, svajojo. Kad tai buvo projektas, kuris pranoko laiką. Ir tada staiga apima dėkingumas – kad gali tai matyti, kad stovėdamas čia dalyvauji tame pačiame pasakojime, kaip ir milijonai prieš tave.
Net ir skeptikai, kurie galbūt tikėjosi tik „užbraukti“ dar vieną objektą iš sąrašo, pripažįsta – šios struktūros veikia kitaip. Jos skleidžia tylų, bet stiprų poveikį. Ne triukšmu ar informacija, bet savo buvimu.
Ne tik akmenys – bet ir tai, ką jie įkūnija
Piramidės – tai ne vien akmenys ir simetrija. Tai – civilizacijos pasiekimo simbolis, žmogaus ryžto ir tikėjimo liudijimas. Kai vaikštai aplink, staiga apima keistas jausmas, kad žiūri ne tik į istoriją, bet ir į žmogaus galimybes. Į tai, ką galima sukurti, kai nesistengiama tik dėl naudos, o dėl kažko, kas peržengia laiką.
Ne vienas keliautojas pasakoja, kad būtent čia, stovint tarp šių gigantiškų figūrų, pirmą kartą pajuto tikrąjį žodžio „pagarba“ svorį. Nes tai nėra pagarba valdovui ar šaliai – tai pagarba kūrybai, pastangoms, tyliai, senovinei išminčiai.
Kai kamera tampa nebepakankama
Įdomu tai, kad daugelis tik atvykę griebia telefonus ar fotoaparatus. Tačiau po kelių minučių juos nuleidžia. Nes nei viena nuotrauka neperteikia šilumos nuo akmens, vėjo dvelksmo, tylos tarp žingsnių. Kai kurie net sako, kad norėtų turėti mažiau kadrų ir daugiau laiko tiesiog stebėti.
Tai primena, kad kai kurios patirtys nėra skirtos dalintis su kitais. Jos skirtos sau. Ir piramidės – viena iš jų.
Svajonė, kuri išsipildo ne taip, kaip tikėjaisi
Didžiausia netikėtumo dalis slypi ne pačiose piramidėse, bet tame, kaip jos keičia žmogų. Nors daugelis vyksta vedini noro pamatyti pasaulio stebuklą, sugrįžta su kur kas daugiau nei nuotraukomis. Sugrįžta su emociniu šarvu – priminimu, kad svajonės įmanomos, kad jos gali būti tikros. Ir kad kartais kelionės, kurių bijome ar atidedame, atveria kažką kur kas vertingesnio nei mes galėjome įsivaizduoti.
Ne veltui kelionės į Egiptą dažnai vadinamos viena iš tų patirčių, kurias prisimeni visą gyvenimą. Ne dėl viešbučio ar oro. O dėl tos vienos akimirkos, kai stovėdamas priešais piramides supranti: štai ji – ta svajonė. Ir ji – tikresnė nei bet kada.
